Gintaro kambarys

„Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą, ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. 

Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas.“ – Giedrė Kazlauskaitė.